Vasario 5 d. popiežius sugrįžo į Romą iš apaštališkosios kelionės, kurios antroji dalis po Kongo DR – Pietų Sudanas – buvo ekumeninė piligrimystė kartu su anglikonų ir metodistų bažnyčių vadovais. Pranciškus savo kelionės įspūdžius apibendrino vasario 8 d. per pirmąją bendrąją audienciją po kelionės, kuri buvo jau 40-oji per 10 pontifikato metų.
Vienas šios kelionės aspektas ligi šiol nebuvo išsamiau paminėtas: popiežiaus susitikimai su jėzuitais, tarnaujančiais dviejuose kraštuose. Apie šiuos susitikimus Romoje leidžiamame jėzuitų žurnale „Civiltà Cattolica“ pasakoja jo redaktorius t. A. Spadaro SJ, lydėjęs popiežių kelionėje ir dalyvavęs tiek jo susitikime su jėzuitais vasario 2 d. Kinšasoje, tiek vasario 4 d. Džuboje.
Kinšasoje dalyvavo 85 Kongo DR tarnaujantys jėzuitai, įskaitant Inongo vyskupą jėzuitą Donatą Bafuidinsoni, Džuboje – 11 Rytinės Afrikos provincijos jėzuitų, tarnaujančių Sudane, Pietų Sudane, Etiopijoje, Ugandoje, Kenijoje ir Tanzanijoje.
Klausimai, kaip ir popiežiaus atsakymai, buvo spontaniški, kelios temos kartojosi tiek per vieną, tiek per kitą susitikimą: dėl galimo popiežiaus atsistatydinimo ir gamtos ištekliais turtingo, tačiau išnaudojamo Kongo baseino regioninio sinodo.
Popiežius patikino, kad jam nė karto neatėjo į galvą atsistatydinti ir kad jis nemano, kad popiežiaus pasitraukimas iš pareigų turėtų tapti mada. Benediktas išdrįsto tai padaryti dėl pablogėjusios sveikatos, bet šiuo metu paties Pranciškaus planuose to nėra. „Manau, kad popiežiaus tarnystė yra iki gyvos galvos. Nematau priežasties, kodėl turėtų būti kitaip“, – sakė Romos vyskupas ir, atsakydamas į kartu užduotą klausimą apie Jėzaus draugijos vyresniojo tarnystės trukmę, sakė, kad jis šiuo klausimu yra konservatyvus: vyresnysis turėtų tarnauti iki gyvenimo pabaigos. Viena iš priežasčių – kad būtų išvengta rinkiminių išskaičiavimų, pasidalinimų ir apkalbų, sakė Pranciškus.
„Noriu tarnaujančios Bažnyčios. Man atrodo, kad Bažnyčia pašaukta būti karo lauko ligonine, vykdančia slaugymo ir gydymo tarnystę. Ji turi būti ten, kur yra sužeistieji. Bažnyčia nėra tarptautinė dvasingumo bendrovė. Žiūrėkime į šventuosius. Slaugyti, gydyti pasaulio žaidas, tarnauti žmonėms. Tarnystė yra labai ignaciškas pasakymas: „Viskame mylėti ir tarnauti“.
Paklaustas apie enciklikos dėl rūpinimosi bendrais namais Laudato si’ reikšmę Afrikai, Pranciškus sakė, kad Kongo baseinas, panašiai kaip Amazonijos regionas, užtikrina deguonį visam pasauliui ir abu regionai patiria išnaudojimą. Afrika – dar labiau dėl gausių mineralų išteklių. Pasiteiravus, ar galima laukti Kongo baseino regiono sinodo, panašaus į Amazonijos sinodą, sušaukimo, popiežius atsakė, kad to nebus ir pridūrė: Amazonijos sinode ir posinodiniame paraginime yra naudingų dalykų ir kriterijų, tinkamų ir Kongui.
„Amazonijos sinodas buvo pavyzdingas. Jame išsakytos keturios svajonės: socialinė, kultūrinė, ekologinė ir bažnytinė. Jos tinkamos ir Kongo baseino regionui. Yra panašumų. Planetos pusiausvyra priklauso nuo Amazonijos regiono ir Kongo biomo“.
Į vieno jėzuitų tėvo pastabą, kad pasaulio pietuose auga tikėjimas, bet ne pinigai, Pranciškus ragino suvokti, kad pasaulis gyvuoja pagoniškoje aplinkoje. Jėzuitų steigėjas šv. Ignacas Lojola dvasinėse pratybose priskyrė pinigus, galią ir šlovę prie pagrindinių nuodėmių. Jo apsisprendimas už vargstančiuosius yra apsisprendimas prieš pagonybę ir dievą pinigą, pažymėjo Pranciškus. Anot jo, krikščioniškoji kultūra sugeba perduoti, atpažinti ir išgyventi krikščionybės žinią, kurios pagoniškas pasaulis nenori nei suprasti, nei priimti. „Priėjome prie to, kad šiuolaikinė kultūra krikščioniškojo gyvenimo reikalavimus laiko ekstremizmo forma. Turime išmokti judėti pirmyn pagoniškame kontekste, kuris niekuo nesiskiria nuo pirmųjų amžių konteksto“, – sakė popiežius.
Kaip popiežius meldžiasi?
Pranciškus sakė, kad paprastai aukoja Mišias, skaito brevijorių, kalba rožinį, perskaito ir apmąsto Evangeliją. „Malda susijusi su dienos kontekstu. Mano, kaip ir visų mūsų, asmeninei maldai svarbu rasti būdą, kaip ją išgyventi diena iš dienos.“ Popiežius pateikė konkretų atvejį – prisiminė susitikimą Kinšasoje su žmonėmis iš krašto rytų, patyrusius karo baisumus: sužalotus, išnaudotus. „Suprantama, kad po to tikrai negalėčiau melstis Giesmių giesmės žodžiais. Reikia pasinerti į tikrovę. Bijau maldos mokytojų, kurių malda abstrakti, kurie kalba, kalba, kalba, bet tuščiais žodžiais. Malda visuomet turi būti įsikūnijusi tikrovėje.“
Kas labiausiai guodžia popiežių ir kas jį labiausiai nuvilia?
„Mane guodžia, kai matau paprastus tikinčiuosius – nusidėjėlius, bet tikinčius; labai nuvilia elitas – nusidėjėliai, bet netikintys“, – sakė popiežius ir pridūrė: kunigai tebūna žmonių ganytojai, o ne „monsinjorai abatai“, juo labiau ne „valstybiniai dvasininkai“.
Kokia popiežiaus paprastumo paslaptis?
„Aš – paprastas? Jaučiuosi pernelyg sudėtingas.“ (SAK / Vatican News)
